84 TRUTH, BEAUTY & GOODNESS QUOTES (LATVIAN)

84 TRUTH, BEAUTY & GOODNESS Quotes In The Urantia Book

Tiesa, Grožis, ir Gėris & Urantijos knyga

[Latvian Translation]

1. (3.4) 0:1.17 Dieviškumas tvariniams yra suprantamas kaip tiesa, grožis, ir gėris; asmenybėje abipusiškai yra suderintas kaip meilė, gailestingumas, ir tarnystė; neasmeniais lygiais yra atskleidžiamas kaip teisingumas, galia, ir suverenumas.

2. (26.7) 1:4.5 Šią dieviškąją paslaptį sudaro tas neatsiejamas skirtumas, kuris egzistuoja tarp ribinio ir begalinio, laikinojo ir amžinojo, laiko-erdvės tvarinio ir Visuotinio Kūrėjo, materialaus ir dvasinio, žmogaus netobulumo ir Rojaus Dievybės tobulumo. Visuotinės meilės Dievas nuolat pasireiškia kiekvienam iš savo tvarinių iki pat to tvarinio sugebėjimo pilnatvės dvasiškai suvokti dieviškosios tiesos, grožio, ir gėrio savybes.

3. (27.4) 1:5.2 Dievas yra daug daugiau negu asmenybė, kaip asmenybę supranta žmogiškasis protas; jis yra net daug daugiau negu bet kokia įmanoma viršasmenybės samprata. Bet tai yra visiškai bergždžia tokias nesuvokiamas dieviškosios asmenybės sampratas aptarinėti su materialių tvarinių protu, kurio maksimalią sampratą apie būties tikrovę sudaro asmenybės idėja ir idealas. Materialaus tvarinio pati aukščiausia kokia tik įmanoma samprata apie Visuotinį Kūrėją yra tarp dieviškosios asmenybės išaukštintos idėjos dvasinių idealų ribų. Dėl to, nors jūs galbūt žinote, jog Dievas turi būti daug daugiau negu žmogiškoji asmenybės koncepcija, bet jūs lygiai taip pat gerai žinote, jog Visuotinis Tėvas tikriausiai negali būti kuo nors mažesniu negu amžina, begalinė, tikra, gera, ir graži asmenybė.

4. (31.3) 1:7.3 Tiesos sampratą matomai galima būtų nagrinėti atskirai nuo asmenybės, grožio samprata gali egzistuoti be asmenybės, bet dieviškojo gėrio samprata yra suprantama tiktai ryšyje su asmenybe. Tiktai asmuo gali mylėti ir būti mylimas. Net grožis ir tiesa netektų vilties išlikti, jeigu jie nebūtų asmenio Dievo, mylinčio Tėvo, požymiai.

5. (40.5) 2:6.1 Fizinėje visatoje mes galime matyti dieviškąjį grožį, intelektualiame pasaulyje mes galime pastebėti amžinąją tiesą, bet Dievo gerumas yra surandamas tiktai asmeninio religinio patyrimo dvasiniame pasaulyje. Savo tikrąja esme, religija yra įtikėjimas į Dievo gerumą ir pasitikėjimas Dievo gerumu. Dievas galėtų būti didis ir absoliutus, kažkuria prasme net protingas ir asmenis, filosofijoje, bet religijoje Dievas turi taip pat būti moralus; jis turi būti geras. Žmogus galėtų bijoti tokio didingo Dievo, bet jis pasitiki tiktai geru Dievu ir myli tiktai gerą Dievą. Šitas Dievo gėris yra Dievo asmenybės dalis, ir visiškas jo atskleidimas pasirodo tiktai tikinčių Dievo sūnų asmeniniame religiniame patyrime.

6. (42.5) 2:7.4 Netikras materializmo mokslas mirtingąjį žmogų nuteistų taip, kad jis visatoje taptų atstumtuoju. Tokios dalinės žinios yra potencialus blogis; tai žinios, sudarytos tiek iš gėrio, tiek iš blogio. Tiesa yra graži, nes ji yra tiek pilna, tiek simetriška. Kada žmogus ieško tiesos, tada jis siekia to, kas yra dieviškai realu.

7. (43.1) 2:7.8 Aukščiausiojo grožio suvokimas yra tikrovės atradimas ir integravimas: Dieviškojo gėrio atradimas amžinojoje tiesoje, tai yra galutinis grožis. Net žmogiškojo meno žavesį sudaro jo vienybės harmonija.

8. (43.2) 2:7.9 Hebrajų religijos didžioji klaida buvo jos nesugebėjimas Dievo gerumo susieti su faktinėmis mokslo tiesomis ir patraukiančiu meno grožiu. Civilizacijai vystantis toliau, ir, kadangi religija toliau tebesilaikė šito neišmintingo kurso, per daug pabrėždama Dievo gerumą ir santykinai pašalindama tiesą ir ignoruodama grožį, tai tam tikro tipo žmonės vis labiau linko į tai, jog nusisuktų nuo izoliuoto gėrio abstrakčios ir nesusietos sampratos. Šiuolaikinės religijos per daug pabrėžta ir izoliuota moralė, kuriai nesiseka išlaikyti daugelio dvidešimtojo amžiaus žmonių atsidavimo ir ištikimybės, reabilituotųsi, jeigu, papildomai prie savo moralinių mandatų, vienodu laipsniu susimąstytų apie mokslo, filosofijos, ir dvasinio patyrimo tiesas ir apie fizinio kūrinio grožį, intelektualaus meno žavesį, ir tikrojo charakterio pasiekimo grožį.

9. (43.3) 2:7.10 Šito amžiaus religinis iššūkis yra tiems toli numatantiems ir į priekį žvelgiantiems dvasinės įžvalgos vyrams ir moterims, kurie išdrįs konstruoti naują ir patrauklią filosofiją, kaip gyventi išplėstomis ir nuostabiai suvienytomis kosminės tiesos, visatos grožio, ir dieviškojo gėrio šiuolaikinėmis sampratomis. Toks naujas ir teisus moralės matymas patrauks viską, kas yra gera žmogaus prote, ir stimuliuos tai, kas yra geriausia žmogiškojoje sieloje. Tiesa, grožis, ir gėris yra dieviškosios realybės, ir kada žmogus kyla dvasinio gyvenimo skalėje, tada šios aukščiausiosios Amžinojo savybės yra vis labiau koordinuojamos ir suvienijamos Dieve, kuris yra meilė.

10. (43.4) 2:7.11 Visa tiesa—materiali, filosofinė, ar dvasinė—yra tiek graži, tiek gera. Visas tikras grožis—materialus menas ar dvasinė simetrija—yra tiek teisingas, tiek geras. Visas tikras gėris—ar tai būtų asmeninė moralė, visuomeninis teisingumas, ar dieviškasis tarnavimas — yra vienodai teisingas ir gražus. Sveikata, blaivus mąstymas, ir laimė yra tiesos, grožio, ir gėrio sujungimas į visumą, kada jie susilieja žmogiškajame patyrime. Tokie efektyvaus gyvenimo lygiai atsiranda tada, kada yra suvienijamos energetinės sistemos, idėjinės sistemos, ir dvasinės sistemos.

11. (43.5) 2:7.12 Tiesa sujungia, grožis patraukia, gėris stabilizuoja. Ir kada šitos vertybės to, kas yra realu, yra suderinamos asmenybės patyrime, tada rezultatas yra aukšta meilės kategorija, kurią sąlygoja išmintis ir riboja ištikimybė. Tikrasis viso visatos švietimo tikslas yra įgyvendinti izoliuoto pasaulių vaiko geresnį suderinimą su jo besiplečiančio patyrimo didesnėmis realybėmis. Realybė yra ribinė žmogiškajame lygyje, begalinė ir amžina, aukščiausiuose ir dieviškuosiuose lygiuose.

12. (48.3) 3:2.11 Dieviškoji visagalybė yra tobulai suderinta su Dievo asmenybės kitais požymiais. Savo dvasiniame pasireiškime visatoje Dievo galią, paprastai, apriboja tiktai trys sąlygos arba situacijos:

(48.4) 3:2.12 1. Dievo prigimtis, ypač jo begalinė meilė, tiesa, grožis, ir gėris.
(48.5) 3:2.13 2. Dievo valia, jo gailestingas veikimas ir tėviškas ryšys su visatos asmenybėmis.
(48.6) 3:2.14 3. Dievo įstatymas, amžinosios Rojaus Trejybės teisumas ir teisingumas.

13. (52.2) 3:5.16 Visiškas tiesos, grožio, ir gėrio suvokimas yra būdingas dieviškosios visatos tobulumui. Havonos pasaulių gyventojams nereikia santykinių vertybės lygių potencialo tam, kad būtų skatinamas pasirinkimas; tokios tobulos būtybės sugeba identifikuoti ir pasirinkti gėrį, kada nėra jokių kontrastuojančių ir mintį skatinančių moralinių situacijų. Bet visos tokios tobulos būtybės yra, moraline prigimtimi ir dvasiniu statusu, tokios, kokios yra, savo egzistavimo fakto dėka. Savo vystymąsi jos yra patirtiškai užsitarnavusios tiktai savo įgimto statuso viduje. Mirtingasis žmogus užsitarnauja net ir savo kaip kandidato į kilimą statusą savo paties įtikėjimu ir viltimi. Viskas, kas yra dieviška, ką suvokia žmogiškasis protas, ir ką įgauna žmogiškoji siela, yra patirtinis pasiekimas; tai yra asmeninio patyrimo tikrovė ir dėl to yra unikali nuosavybė kaip kontrastas gėriui ir teisumui, kurie yra neatskiriami nuo Havonos neklystančių asmenybių.

14. (67.4) 5:4.6 Hebrajai savo religiją grindė gėriu; graikai ją grindė grožiu; abi religijos siekė tiesos. Jėzus apreiškė meilės Dievą, o meilė aprėpia visą tiesą, grožį, ir gėrį.

15. (67.5) 5:4.7 Zoroastriečiai turėjo moralės religiją; indusai, metafizikos religiją; konfucijiečiai, etikos religiją. Jėzus gyveno tarnavimo religija. Visos šitos religijos yra vertingos tuo, kad jos yra veiksmingi priartėjimai prie Jėzaus religijos. Religija turi lemtį tapti viso to, kas yra gera, gražu, ir teisinga žmogiškajame patyrime, dvasinio suvienijimo tikrove.

16. (157.5) 14:4.13 Kaip evoliucinių pasaulių įtikėjimo sūnų garbinimas tarnauja, kad patenkintų Visuotinio Tėvo meilę, taip Havonos tvarinių išaukštintas kupinas meilės garbinimas patenkina dieviškojo grožio ir tiesos tobulus idealus. Kaip mirtingasis žmogus stengiasi vykdyti Dievo valią, taip ir centrinės visatos šitos būtybės gyvena tam, kad patenkintų Rojaus Trejybės idealus. Pačia savo prigimtimi jos yra Dievo valia. Žmogus džiaugiasi Dievo gerumu, havoniečiai džiūgauja dėl dieviškojo grožio, tuo tarpu jūs tiek vieni, tiek kiti patiriate gyvosios tiesos laisvės tarnavimą.

17. (232.6) 20:10.3 Sūnuose Kūrėjuose Visuotinio Tėvo meilė yra sumaišyta su Amžinojo Sūnaus gailestingumu, o vietinėms visatoms yra atskleidžiama Mykolų kuriančiąja galia, kupinu meilės tarnavimu, ir supratinga aukščiausiąja valdžia. Sūnuose Arbitruose Amžinojo Sūnaus gailestingumas, suvienytas su Begalinės Dvasios tarnavimu, evoliucinėms sferoms yra apreiškiamas šitų Avonalų nuosprendžio, tarnavimo, ir savęs padovanojimo karjera. Trejybės Sūnuose Mokytojuose trijų Rojaus Dievybių meilė, gailestingumas, ir tarnavimas yra suderinti aukščiausiais laiko-erdvės vertybių lygiais, ir visatoms yra pateikiami kaip gyvoji tiesa, dieviškasis gėris, ir tikrasis dvasinis grožis.

18. (507.3) 44:7.2 Grožis, ritmas, ir harmonija yra intelektualiai susieti ir dvasiškai giminingi. Tiesa, faktas, ir tarpusavio ryšys yra intelektualiai neatskiriami ir susieti su filosofinėmis grožio sampratomis. Gėris, teisumas, ir teisingumas yra filosofiškai tarpusavyje susieti ir dvasiškai kartu sujungti su gyvąja tiesa ir dieviškuoju grožiu.

19. (507.4) 44:7.3 Tikros filosofijos kosminis suvokimas, dangiškojo meno pavaizdavimas, arba mirtingojo mėginimas pavaizduoti, kaip žmogus supranta dieviškąjį grožį, niekada negali būti tikrai patenkinantys, jeigu tokie tvarinio mėginimai žengti pirmyn yra nesuvienyti. Šitoji dieviškojo akstino išraiška paties besivystančio tvarinio viduje gali būti intelektualiai teisinga, emociškai graži, ir dvasiškai gera; bet tikrosios sielos išraiškos nebus, jeigu menininko, mokslininko, ar filosofo gyvenimo patyrime šitos tiesos realybės, grožio prasmės, ir gėrio vertybės nebus suvienytos.

20. (507.5) 44:7.4 Dieve šitos dieviškosios savybės yra suvienytos tobulai ir absoliučiai. Ir kiekvienas Dievą pažįstantis žmogus ar angelas visą laiką augančiuose suvienytos savimonės lygiuose turi neribotą saviraiškos potencialą niekada nesibaigiančio pasiekimo būti panašus į Dievą metodo dėka—amžinosios tiesos, visuotinio grožio, ir dieviškojo gėrio patirtinio suliejimo evoliuciniame patyrime dėka.

21. (625.9) 55:3.10 Šituose nuostabiuose pasauliuose vaikų gimdymo laikotarpis nėra labai ištęstas. Tai nėra geriausias dalykas, kada šeimoje vaikų amžiaus skirtumas yra perdaug didelis. Esant labai panašiam amžiui, vaikai gali daug daugiau prisidėti prie savo abipusio lavinimo. Ir šituose pasauliuose panaudojant energingo siekimo rungtyniavimo sistemas įvairiapusių pasiekimų išvystytose sferose ir srityse jie yra nuostabiausiai mokomi įsisavinti tiesą, grožį, ir gėrį. Niekada nesibaiminkite, jog net ir tokios pašlovintos sferos turi daug blogio, realaus ir potencialaus, kuris skatina rinktis tarp tiesos ir suklydimo, gėrio ir blogio, nuodėmės ir teisumo.

22. (641.4) 56:6.3 Septynių supervisatų evoliucinių pasaulių materialiai mąstantys tvariniai sugeba suvokti Dievybės vienybę tiktai taip, kaip ji vystosi šitoje Aukščiausiosios Būtybės galios-asmenybės sintezėje. Bet kuriame egzistencijos lygyje Dievas negali viršyti tų būtybių, kurios gyvena tokiame lygyje, suvokimo potencialo. Mirtingasis žmogus turi, per tiesos suvokimą, grožio supratimą, ir gėrio garbinimą, išvystyti meilės Dievo suvokimą, o tada žengti pirmyn per kylančius dievybės lygius į Aukščiausiojo suvokimą. Dievybė, kada yra šitokiu būdu suvokta kaip suvienyta galioje, tada gali būti įasmeninta dvasioje tam, kad ją suprastų ir pasiektų tvariniai

23. 56 Dokumentas 10. Tiesa, Grožis, ir Gėris

24. (646.3) 56:10.2 Per šitą šlovingą amžių visą laiką besivystančių mirtingųjų pagrindinis siekis yra ieškojimas, kaip geriau suprasti ir pilniau įgyvendinti suvokiamus Dievybės elementus— tiesą, grožį, ir gėrį. Tai išreiškia žmogaus pastangas pastebėti Dievą prote, materijoje, ir dvasioje. Ir kada mirtingasis siekia šito ieškojimo, tada jis pamato, jog vis daugiau jis pasineria į empirinį filosofijos, kosmologijos, ir dieviškumo studijavimą.

25. (646.9) 56:10.8 3. Etinis jautrumas. Per tiesos supratimą grožio suvokimas veda į tokį jausmą, kad amžinai tinkami yra tie dalykai, kurių dėka imama suvokti dieviškąjį gėrį Dievybės ryšiuose su visomis būtybėmis; ir šitokiu būdu net ir kosmologija veda į tai, jog būtų siekiama dieviškosios tikrovės vertybių—į Dievo-sąmonę.

26. (646.10) 56:10.9 Pasauliai, įsitvirtinę šviesoje ir gyvenime, yra tiek iki galo atsidavę tiesos, grožio, ir gėrio suvokimui, kadangi šitos kokybinės vertybės sudaro Dievybės atskleidimą laiko ir erdvės sferoms. Amžinosios tiesos prasmės pateikia sujungtą apeliavimą į mirtingojo žmogaus intelektualią ir dvasinę prigimtį. Visuotinis grožis apima kosminės kūrinijos harmoningus ryšius ir ritmus; tai yra aiškesnis intelektualus apeliavimas, ir jis veda į materialios visatos suvienytą ir sinchronišką suvokimą. Dieviškasis gėris sudaro begalinių vertybių atskleidimą ribiniam protui, kad jo viduje jis būtų suvoktas ir iškeltas iki žmogiškojo suvokimo dvasinio lygio paties slenksčio.

27. (647.1) 56:10.10 Tiesa yra mokslo ir filosofijos pagrindas, sudaranti intelektualų religijos pamatą. Grožis kuria viso žmogiškojo patyrimo meną, muziką, ir prasmingus ritmus. Gėris apima etikos, moralės, ir religijos jausmą—patirtinį alkį tobulumui.

28. (647.6) 56:10.15 Net tiesa, grožis, ir gėris—žmogaus intelektualus požiūris į proto, materijos, ir dvasios visatą—turi būti apjungti į vieną suvienytą sampratą apie dieviškąjį ir aukščiausiąjį idealą. Tiek, kiek mirtingojo asmenybė žmogiškąjį patyrimą suvienija su materija, protu, ir dvasia, tiek iš tiesų šitas dieviškasis ir aukščiausiasis idealas tampa galios dėka suvienytas Aukštybėje, o tada būna įasmenintas kaip tėviškosios meilės Dievas.

29. (647.8) 56:10.17 Visuotinis grožis yra Rojaus Salos atspindžio suvokimas materialioje kūrinijoje, tuo tarpu amžinoji tiesa yra Rojaus Sūnų, kurie ne tik save padovanoja mirtingųjų rasėms, bet net ir išlieja savo Tiesos Dvasią visoms tautoms, ypatingas tarnavimas. Dieviškasis gėris daug labiau pasireiškia Begalinės Dvasios daugybės asmenybių kupiname meilės tarnavime. Bet meilė, šitų trijų savybių bendroji suma, yra tai, kada žmogus Dievą suvokia kaip savo dvasinį Tėvą.

30. (648.3) 56:10.20 Ribiniam žmogui tiesa, grožis, ir gėris sudaro dieviškosios tikrovės visą atskleidimą. Kada šitas kupinas meilės Dievybės suvokimas yra dvasiškai išreiškiamas Dievą suvokiančiųjų mirtingųjų gyvenime, tada būna duodami dieviškumo vaisiai: intelektuali ramybė, visuomeninė pažanga, moralinis pasitenkinimas, dvasinis džiaugsmas, ir kosminė išmintis. Išsivystę mirtingieji tokiame pasaulyje, kuris yra šviesos ir gyvenimo septintajame etape, sužinojo, kad meilė yra didingiausias dalykas visatoje—ir jie žino, kad Dievas yra meilė.

31. (804.16) 71:4.16 Tikros brolystės atsiradimas pažymi, jog prasidėjo tokia visuomeninė tvarka, kurioje visi žmonės patiria palaimą nešdami vienas kito naštą; jie iš tikrųjų trokšta gyventi laikydamiesi auksinės taisyklės. Bet tokia ideali visuomenė negali egzistuoti, kada arba silpnieji, arba nedorieji lūkuriuoja, kad neteisingai ir nedorai pasinaudotų tais, kurių pagrindinis stimulas yra pasišventimas tarnauti tiesai, grožiui, ir gėriui. Esant tokiai situacijai praktiškas yra tiktai vienas kelias: Gyvenantieji pagal “auksinę taisyklę” gali įkurti pažangią visuomenę, kurioje jie gyvens remdamiesi savo idealais, tuo pačiu metu deramai apsigindami nuo savo intelektualiai ir moraliai tamsių draugų, kurie gali stengtis arba pasinaudoti jų taikingais polinkiais, arba į priekį besiveržiančią jų civilizaciją sugriauti.

32. (966.3) 87:7.8 Nė vienas kultas negali ilgai išsilaikyti ir prisidėti prie visuomeninės civilizacijos ir individualaus dvasinio pasiekimo pažangos, jeigu jis nėra grindžiamas biologine, visuomenine, ir religine šeimos svarba. Išliekantis kultas turi simbolizuoti tai, kas nenutrūkstamo ketimosi akivaizdoje yra pastovu; jis turi šlovinti tai, kas nuolat besikeičiančių visuomeninių metamorfozių srovę suvienija. Jis turi pripažinti tikrąsias prasmes, išaukštinti gražius santykius, ir šlovinti tikrojo kilnumo gerąsias vertybes.

33. (999.3) 91:5.7 Bet didesnio dvasinio švytėjimo protai turėtų būti kantresni su tais mažiau apdovanotais protais ir pakantesni tiems mažiau apdovanotiems protams, kurie trokšta simbolizmo tam, jog savo silpną dvasinę įžvalgą sutelktų. Stiprieji neturi žiūrėti į silpnuosius su panieka. Tie, kurie yra Dievo-sąmonėje be simbolizmo, neturi atimti kilnaus simbolio tarnavimo iš tų, kuriems sunku garbinti Dievybę ir giliai gerbti tiesą, grožį, ir gėrį be formos ir ritualo. Garbindami maldoje, didžioji dauguma mirtingųjų įsivaizduoja savo maldos objekto-tikslo kokį nors simbolį.

34. (1000.5) 91:7.4 Žmogiškasis protas gali veikti reaguodamas į vadinamąjį įkvėpimą, kada jis yra jautrus arba pasąmonės poveikiams, arba viršsąmonės jaudikliams. Bet kuriuo iš šitų atvejų individui atrodo, jog toks sąmonės turinio išplėtimas yra daugiau ar mažiau iš šalies. Nežabotas mistinis entuziazmas ir bujojanti religinė ekstazė nėra tikrasis įkvėpimo patvirtinimas, menamai dieviškasis patvirtinimas.

(1000.6) 91:7.5 Praktiškai patikrinti visus šiuos keistus misticizmo, ekstazės, ir įkvėpimo religinius patyrimus reiškia pamatyti, ar šitie reiškiniai individui padeda:

(1000.7) 91:7.6 1. Jaustis daug geriau ir puikiau fizinės sveikatos požiūriu.
(1000.8) 91:7.7 2. Veikti daug sumaniau ir praktiškiau savo protinėje veikloje.
(1000.9) 91:7.8 3. Daug labiau ir džiaugsmingiau suvisuomeninti savo religinį patyrimą.
(1000.10) 91:7.9 4. Daug labiau sudvasinti savo kasdienį gyvenimą, ištikimai atliekiant paprastas mirtingojo egzistencijos kasdienes pareigas.
(1001.1) 91:7.10 5. Padidinti savo meilę tiesai, grožiui, ir gėriui ir labiau vertinti tiesą, grožį, ir gėrį.
(1001.2) 91:7.11 6. Apsaugoti dabartiniu metu pripažįstamas visuomenines, moralines, etines, ir dvasines vertybes.
(1001.3) 91:7.12 7. Padidinti savo dvasinę įžvalgą—Dievo-sąmonę.

35. (1002.3) 91:8.11 Dievas atsako į žmogaus maldą suteikdamas jam išplėstą tiesos apreiškimą, aukštesnio lygio grožio suvokimą, ir padidintą gėrio sampratą. Malda yra subjektyvus gestas, bet žmogiškojo patyrimo dvasiniuose lygiuose ji kontaktuoja su galingomis objektyviomis realybėmis; ji yra prasmingas žmogaus siekimas viršžmogiškųjų vertybių. Ji yra pajėgiausias dvasinio augimo akstinas.

36. (1011.15) 92:6.17 Hebrajų religija sudaro filosofinį perėjimą nuo politeizmo prie monoteizmo; tai yra evoliucinė grandis tarp evoliucinių religijų ir apreiškimo religijų. Hebrajai buvo vienintelė vakarų tauta, kuri perėjo visą vystymąsi nuo savo ankstyvųjų evolucinių dievų išpažinimo iki pat apreiškimo Dievo. Bet šitoji tiesa niekada nebuvo plačiai paplitusi iki Isajo laikų, kuris dar kartą mokė mišrios sampratos apie rasinę dievybę, sujungtą su Visuotiniu Kūrėju: “O Gausybių Viešpatie, Izraelio Dieve, tu esi Dievas, tik tu vienas; tu sukūrei dangų ir žemę!” Vienu metu Vakarų civilizacijos išlikimo viltis rėmėsi didingomis hebrajų sampratomis apie gėrį ir išvystytomis helenistinėmis sampratomis apie grožį.

37. (1089.12) 99:4.4 Kad ir kokie sukrėtimai galėtų lydėti civilizacijos visuomeninį ir ekonominį vystymąsi, religija yra tikra ir naudinga, jeigu ji skatina individo tokį patyrimą, kuriame vyrauja aukščiausioji tiesos, grožio, ir gėrio valdžia, kadangi tokia yra aukščiausiosios tikrovės tikroji dvasinė samprata. Ir dėka meilės ir garbinimo tai tampa prasminga kaip bičiulystė su žmogumi ir sūnystė su Dievu.

38. (1092.2) 99:6.2 Religijos suvisuomeninimas ir yra tikrasis tikslas. Grupinės religinės veiklos tikslas yra suteikti dramatinį pobūdį religijos ištikimybei; padidinti tiesos, grožio, ir gėrio pagundas; skatinti aukščiausiųjų vertybių potraukį; didinti nesavanaudiškos bičiulystės tarnystę; šlovinti šeimyninio gyvenimo potencialias galimybes; vystyti religinį švietimą; suteikti išmintingą patarimą ir dvasinį vadovavimą, ir skatinti grupinį garbinimą. Ir visos gyvos religijos skatina žmogiškąją draugystę, saugo moralę, puoselėja kaimyniškumo santykius, ir padeda skleisti savo atitinkamos amžinojo išgelbėjimo žinios pagrindinę evangeliją.

39. (1096.1) 100:2.4 Dvasingumas iš karto parodo kiekvieno artumą Dievui ir yra kiekvieno naudingumo savo bičiuliams matas. Dvasingumas padidina sugebėjimą matyti grožį daiktuose, suvokti tiesą prasmėse, ir atrasti gėrį vertybėse. Dvasinį vystymąsi nulemia sugebėjimas šitaip vystytis ir jis yra tiesiog proporcingas tam, kaip yra šalinamos meilės savanaudiškos savybės.

40. (1114.5) 101:8.1 Tikėjimas yra pasiekęs įtikėjimo lygį tada, kada jis motyvuoja gyvenimą ir formuoja gyvenimo būdą. Mokymo pripažinimas teisingu nėra įtikėjimas; tiesiog tai yra tikėjimas. Taip pat nei tikrumas, nei įsitikinimas nėra įtikėjimas. Proto būsena pasiekia įtikėjimo lygius tiktai tada, kada ji realiai valdo gyvenimo būdą. Įtikėjimas yra tikro asmeninio religinio patyrimo gyvasis požymys. Žmogus tiki tiesa, žavisi grožiu, ir rodo pagarbą gėriui, bet jų negarbina; toks išgelbstinčio įtikėjimo požiūris yra sutelkiamas tiktai į vieną vienintelį Dievą, kuris yra jų visų įasmeninimas ir be galo daug daugiau.

41. (1142.1) 103:9.10 Kada protas ima suvokti, kas yra gėris ir blogis, tada jis demonstruoja išmintį; kada išmintis apsisprendžia tarp gėrio ir blogio, tarp tiesos ir suklydimo, tada ji parodo, kad jai vadovauja dvasia. Ir tokiu būdu proto, sielos, ir dvasios veikimas visam laikui yra glaudžiai suvienytas ir funkciškai tarpusavyje susietas. Protas yra susietas su faktų žiniomis; išmintis yra susijusi su filosofija ir apreiškimu; įtikėjimas yra susietas su gyvu dvasiniu patyrimu. Tiesos dėka žmogus pasiekia grožį, o dvasinės meilės dėka pakyla iki gėrio.

42. (1164.2) 106:1.3 Dievas Septinkartis rodo, jog Rojaus Dievybės suvokia laiko barjerus evoliucinėse erdvės visatose. Nesvarbu, kiek toli nuo Rojaus, kiek giliai erdvėje gimtų materiali asmenybė, turinti išlikimo potencialą, Dievas Septinkartis bus ten, ir tokiam neužbaigtam, kovojančiam, ir evoliuciniam tvariniui tarnaus tiesos, grožio, ir gėrio kupina meilės ir gailestingumo tarnyste. Septinkarčio dieviškumo tarnystė nusidriekia į vidų per Amžinąjį Sūnų į Rojaus Tėvą ir į išorę per Dienų Senuosius į visatų Tėvus—Sūnus Kūrėjus.

43. (1175.1) 106:9.12 Materialiems, evoliuciniams, ribiniams tvariniams, gyvenimas remiantis Dievo valios vykdymu, veda tiesiai į dvasinės aukštybės pasiekimą asmenybės arenoje ir tokius tvarinius vienu žingsniu priartina prie Tėvo-Begaliniojo suvokimo. Toks Tėvui skirtas gyvenimas yra grindžiamas tiesa, jautrumu grožiui, ir valdomas gėrio. Tokį Dievą pažįstantį asmenį iš vidaus apšviečia garbinimas, o išoriniu pasireiškimu jis visa širdimi yra atsidavęs visų asmenybių visuotinės brolystės tarnystei, tokiam tarnystės darbui, kuris yra kupinas gailestingumo ir kurį motyvuoja meilė, tuo tarpu visas šitas gyvybiškai svarbias savybes besivystančioje asmenybėje suvienija kosminė išmintis, savojo aš įgyvendinimas, Dievo ieškojimas, ir Tėvo garbinimas visą laiką kylančiuose lygiuose.

44. (1199.1) 109:4.6 Kažkuria prasme Derintojai gali skatinti tam tikrą planetinio sukryžminimo laipsnį tiesos, grožio, ir gėrio sferose. Bet jiems retai kada būna suteikiami du apsigyvenimo patyrimai toje pačioje planetoje; dabar Urantijoje nėra tokio Derintojo, kuris šitame pasaulyje būtų tarnavęs anksčiau. Aš žinau, ką sakau, kadangi Uversos archyvuose mes turime jų numerius ir dokumentus.

45. (1199.3) 109:5.2 Kartais yra įmanoma turėti apšviestą protą, girdėti dieviškąjį balsą, kuris nuolat kalba jūsų viduje taip, kad jūs galite iš dalies sąmoningai suvokti savo viduje nuolat gyvenančios potencialios asmenybės išmintį, tiesą, gėrį, ir grožį.

46. (1206.4) 110:3.6 Bendradarbiavimo su savo Derintoju jūs neturėtumėte laikyti ypatingai sąmoningu procesu, nes jis nėra toks; bet jūsų motyvai ir jūsų sprendimai, jūsų ištikimas pasiryžimas ir jūsų aukščiausi troškimai, iš tiesų sudaro realų ir efektyvų bendradarbiavimą. Jūs galite sąmoningai padidinti harmoniją su Derintoju štai kuo:

(1206.5) 110:3.7 1. Nuspręsdami atsiliepti į dieviškąjį vedimą; žmogiškąjį gyvenimą nuoširdžiai grįsdami tiesos, grožio, ir gėrio aukščiausia sąmone, ir tada šitas dieviškumo savybes suderindami išminties, garbinimo, įtikėjimo, ir meilės pagalba.

(1206.6) 110:3.8 2. Mylėdami Dievą ir trokšdami būti tokie, kaip jis—nuoširdžiai pripažindami dieviškąją tėvystę ir meilės kupiną dangiškojo Tėvo garbinimą.

(1206.7) 110:3.9 3. Mylėdami žmogų ir nuoširdžiai trokšdami tarnauti jam—iš visos širdies pripažindami žmogaus brolystę kartu su protinga ir išmintinga meile kiekvienam iš savo mirtingųjų bičiulių.

(1206.8) 110:3.10 4. Džiaugsmingai priimdami kosminę pilietybę—sąžiningai pripažindami savo progresinius įsipareigojimus Aukščiausiajai Būtybei, suvokdami evoliucinio žmogaus ir atsirandančios Dievybės abipusę priklausomybę. Tai yra kosminės moralės gimimas ir visuotinės pareigos beauštantis įgyvendinimas.

47. (1217.1) 111:1.6 Protas yra kosminis instrumentas, kurio pagalba žmogiškoji valia gali groti naikinimo neharmoningą melodiją arba kurio dėka ta pati žmogiškoji valia gali groti susitapatinimo su Dievu ir iš to atsirandančio amžinojo išlikimo nuostabiąsias melodijas. Derintojas, padovanotas žmogui, iš esmės yra nepasiduodantis blogiui ir negalintis padaryti nuodėmės, bet iškrypėliškos ir savanaudiškos žmogiškosios valios nuodėmingos machinacijos mirtingojo protą iš tikrųjų gali persukti, iškreipti, ir padaryti blogą ir bjaurų. Lygiai taip šitas protas gali būti paverstas kilniu, gražiu, teisingu, ir geru—iš tikrųjų didingu—sutinkamai su Dievą pažįstančios žmogiškosios būtybės dvasios apšviesta valia.

48. (1219.6) 111:3.7 Tiek, kiek žmogaus besivystančią morontinę sielą persmelkia tiesa, grožis, ir gėris kaip Dievo-sąmonės vertybės suvokimas, tiek tokia atsirandanti būtybė tampa nesunaikinama. Jeigu žmogaus besivystančioje sieloje amžinųjų vertybių neišlieka, tuomet mirtingojo egzistencija neturi prasmės, o pats gyvenimas yra tragiška iliuzija. Bet tai yra amžiams tiesa: Ką jūs pradėsite laike, tą garantuotai užbaigsite amžinybėje—jeigu tą užbaigti verta.

49. (1237.1) 112:6.9 Išliekančios vertės siela tiksliai atspindi materialaus intelekto, savojo aš tapatybės ankstesniosios buvimo vietos, tiek kokybinius, tiek kiekybinius veiksmus ir motyvus. Pasirinkdamas tiesą, grožį, ir gėrį, mirtingojo protas pradeda savo ikimorontinę karjerą visatoje, mokomas septynių pagalbinų proto dvasių, kurias suvienija išminties dvasios vadovavimas. Vėliau, užbaigus ikimorontinio pasiekimo septynis apskritimus, morontinio proto dovanos užklojimas ant to proto, kuris buvo pagalbinų proto dvasių globoje, pradeda ikidvasinę arba morontinę karjerą žengiant į priekį vietinėje visatoje.

50. (1260.3) 115:1.2 Koncepciniai visatos rėmai yra tiktai santykinai teisingi; jie yra naudingi pastoliai, kurie galiausiai bus nebereikalingi tada, kada pasklis vis labiau išplėstas kosminis suvokimas. Tiesos, grožio, ir gėrio, moralės, etikos, pareigos, meilės, dieviškumo, kilmės, egzistencijos, tikslo, likimo, laiko, erdvės, net Dievybės supratimas yra tiktai santykinai teisingas. Dievas yra daug daug daugiau negu Tėvas, bet Tėvas yra žmogaus aukščiausioji Dievo samprata; nežiūrint šito, Tėvo-Sūnaus pavaizdavimą kaip Kūrėjo-tvarinio ryšį išplės tos viršmirtingųjų sampratos apie Dievybę, kurios bus pasiektos Orvontone, Havonoje, ir Rojuje. Žmogus turi mąstyti mirtingojo visatos rėmuose, bet tai nereiškia, kad jis negali įsivaizduoti kitų ir aukštesnių ribų, tarp kurių gali būti mąstoma.

51. (1263.6) 115:3.19 Tiktai Aukščiausiosios Būtybės tiesos, grožio, ir gėrio baigiamasis įsiskverbimas į priekį žengiančiam tvariniui galėtų atskleisti galutiniojo dieviškumo tas absonitines savybes, kurios glūdi už tiesos, grožio, ir gėrio sampratos lygių.

52. (1278.5) 117:1.1 Aukščiausiasis yra fizinės harmonijos grožis, intelektualios prasmės tiesa, ir dvasinės vertybės gėris. Jis yra tikrosios sėkmės saldybė ir amžinojo laimėjimo džiaugsmas. Jis yra didžiosios visatos viršsiela, ribinio kosmoso sąmonė, ribinės tikrovės užbaigtumas, ir Kūrėjo-tvarinio patyrimo įasmeninimas. Per visą ateities amžinybę Dievas Aukščiausiasis išreikš žodžiu valinio patyrimo tikrovę Dievybės trejybiniuose ryšiuose.

53. (1279.5) 117:1.7 Tiesa, grožis, ir gėris yra tarpusavyje susieti Dvasios tarnystėje, Rojaus didybėje, Sūnaus gailestingume, ir Aukščiausiojo patyrime. Dievas Aukščiausiasis yra tiesa, grožis, ir gėris, nes šitos dieviškumo sąvokos išreiškia idėjinio patyrimo ribinius maksimumus. Šitų trivienybių dieviškumo savybių amžinieji šaltiniai yra viršribiniuose lygiuose, bet tvarinys suvokti galėtų tik tokius šaltinius, kaip virštiesa, viršgrožis, ir viršgėris.

54. (1293.1) 117:7.17 Tų ateities laikų ištobulinta didžioji visata milžinišku laipsniu skirsis nuo to, kas yra šiuo metu. Liks praeityje erdvės galaktikų organizavimo jaudinantys patyrimai, gyvybės implantavimas neužtikrintuose laiko pasauliuose, ir harmonijos išsivystymas iš chaoso, grožio išsivystymas iš potencialų, tiesos išsivystymas iš prasmių, ir gėrio išsivystymas iš vertybių. Laiko visatos bus pasiekusios ribinio likimo įgyvendinimą! Ir galbūt erdvei ateis ramybė, poilsis po amžius trukusios kovos dėl evoliucinio tobulumo. Bet neilgam! Tikrai, užtikrintai, ir nepermaldaujamai Dievo Galutiniojo iškylančios Dievybės mįslė mes iššūkį šitiems nusistovėjusių visatų ištobulintiems piliečiams lygiai taip, kaip jų kovojantiems evoliuciniams protėviams iššūkį metė Dievo Aukščiausiojo ieškojimas. Kosminio likimo uždanga pakils tam, jog atskleistų kerinčio absonitinio ieškojimo transcendentinį grožį, kad Visuotinis Tėvas būtų pasiektas šituose naujuose ir aukštesniuose lygiuose, kurie yra atskleidžiami tvarinio patyrimo galutinume.

55. (1299.3) 118:5.3 Mirtingojo sąmonė pereina nuo fakto, į prasmę, ir tada į vertybę. Kūrėjo sąmonė pereina nuo minties vertybės, per žodžio prasmę, į veiksmo faktą. Dievas turi visada veikti tam, kad pralaužtų beribės vienybės, neatskiriamos nuo egzistencialios begalybės, aklavietę. Dievybė visada turi suteikti modelinę visatą, tobulas asmenybes, pirminius tiesą, grožį, ir gėrį, į kuriuos veržiasi visi kūriniai, kurie yra žemesni už dieviškumą. Dievas visada turi iš pradžių surasti žmogų, kad vėliau žmogus galėtų surasti Dievą. Visada turi būti kažkoks Visuotinis Tėvas anksčiau negu kada nors gali būti visuotinė sūnystė ir iš to kylanti visuotinė brolystė.

56. (1306.1) 118:10.12 Evoliucinio pasaulio pirminėse pakopose dažnai atrodo, jog materialios kategorijos natūralūs atsitikimai ir žmogiškųjų būtybių asmeniniai troškimai yra antagonistiniai. Didelę dalį to, kas vyksta besivystančiame pasaulyje, mirtingajam gana sunku suprasti—gamtos dėsnis taip dažnai yra akivaizdžiai žiaurus, beširdis, ir abejingas viskam, kas, žmogaus supratimu, yra teisinga, gražu, ir gera. Bet žmonijai žengiant į priekį planetinio vystymosi sferoje, mes matome, jog šitą požiūrį keičia tokie faktoriai:

(1306.2) 118:10.13 1. Žmogaus augantis skvarbumas — jo didėjantis supratimas apie tą pasaulį, kuriame jis gyvena; jo išplėstas sugebėjimas suvokti materialius laiko faktus, prasmingas minties idėjas, ir vertingus dvasinės įžvalgos idealus. Tol, kol žmonės vertina tiktai fizinės prigimties daiktų matu, tol jie niekada negali tikėtis surasti vienybę laike ir erdvėje.

(1306.3) 118:10.14 2. Žmogaus didėjanti kontrolė — palaipsnis kaupimas žinių apie materialiojo pasaulio dėsnius, apie dvasinės egzistencijos tikslus, ir apie šitų dviejų realybių filosofinio koordinavimo galimybes. Žmogus, laukinis, buvo bejėgis prieš aršų gamtos jėgų puolimą, vergavo savo paties vidinių baimių žiauriam šeimininkavimui. Pusiau civilizuotas žmogus pradeda atrakinti gamtos sferų paslapčių sandėlį, ir jo mokslas lėtai, bet veiksmingai jo prietarus naikina, tuo pačiu metu suteikdamas naują ir išplėstą faktinį pagrindą tam, kad būtų suvokiamos filosofijos prasmės ir tikrojo dvasinio patyrimo vertybės. Žmogus, civilizuotas, kada nors santykinai įvaldys savo planetos fizines jėgas; Dievo meilė jo širdyje bus efektyviai paskleidžiama kaip meilė savo bičiuliams žmonėms, tuo tarpu žmogiškosios egzistencijos vertybės artės prie mirtingojo potencialo ribų.

57. (1306.4) 118:10.15 3. Žmogaus integracija visatoje — žmogiškosios įžvalgos padidėjimas plius žmogiškojo patirtinio pasiekimo padidėjimas priartina jį prie harmonijos su Aukštybės—Rojaus Trejybės ir Aukščiausiosios Būtybės—suvienijančiais buvimais. Ir būtent tai sukuria Aukštybės suverenumą tuose pasauliuose, kurie seniai yra įsitvirtinę šviesoje ir gyvenime. Tokios išsivysčiusios planetos iš tikrųjų yra harmonijos poemos, pasiekto gėrio grožio paveikslai, įgyvendinti laikantis kosminės tiesos. Ir jeigu tokie dalykai gali vykti planetoje, tai tuomet net didingesni dalykai gali vykti sistemoje ir didžiosios visatos didesniuose vienetuose, kada jie taip pat pasiekia nusistovėjusią būseną, kuri pažymi ribinio augimo potencialų išnaudojimą.

58. (1429.1) 130:1.5 Jėzaus paskutinis susitikimas su Gadijumi buvo susijęs su diskusija apie gėrį ir blogį. Šitas jaunasis filistinietis buvo labai sunerimęs dėl neteisingumo jausmo, dėl to, jog pasaulyje blogis egzistuoja šalia gėrio. Jis sakė: “Kaip gali Dievas, jeigu jis yra be galo geras, leisti mums kentėti skausmą, kurį sukelia blogis; galų gale, kas sukuria blogį?” Tomis dienomis daugelis vis dar tikėjo, kad Dievas sukuria tiek gėrį, tiek blogį, bet Jėzus niekada nemokė tokios klaidos. Atsakydamas į šitą klausimą, Jėzus pasakė: “Mano broli, Dievas yra meilė; dėl to jis turi būti geras, ir jo gėris yra toks didžiulis ir tikras, kad jame negali būti mažų ir netikrų blogio dalykų. Dievas yra toks teigiamai geras, kad jame absoliučiai nėra vietos neigiamam blogiui. Blogis yra nesubrendęs pasirinkimas ir neapgalvotas klaidingas žingsnis tų, kurie priešinasi gėriui, atstumia grožį, ir yra neištikimi tiesai. Blogis yra tiktai nesubrendimo klaidingas prisitaikymas arba griaunantis ir iškreipiantis nežinojimo poveikis. Blogis yra neišvengiama tamsa, kuri seka įkandin neišmintingo šviesos atstūmimo. Blogis yra tai, kas yra tamsu ir netiesa, ir kuris, kada būna pasirenkamas sąmoningai ir patvirtinamas savąja valia, tampa nuodėme.

59. (1431.2) 130:2.7 Šito iki gilios nakties užtrukusio pasikalbėjimo metu jaunasis vyras paprašė Jėzaus, kad šis jam paaiškintų skirtumą tarp Dievo valios ir to žmogiškojo proto pasirinkimo veiksmo, kuris taip pat yra vadinamas valia. Iš esmės Jėzus paaiškino: Dievo valia yra Dievo kelias, partnerystė su Dievo pasirinkimu bet kokios potencialios alternatyvos akivaizdoje. Dėl to, Dievo valios vykdymas yra toks augantis patyrimas, kada yra tampama vis labiau ir labiau panašiu į Dievą, o Dievas yra šaltinis ir likimas viso to, kas yra gera ir gražu ir teisinga. Žmogaus valia yra žmogaus kelias, visuma to, kuo mirtingasis nusprendžia būti ir ką nusprendžia daryti. Valia yra savimoningos būtybės sąmoningas pasirinkimas, kuris veda į sprendimo motyvuotą elgesį, kuris remiasi protingu apmąstymu.

60. (1458.2)132:2.5 Gėris visada auga link moralinės saviraiškos ir dvasinio asmenybės pasiekimo didėjančios laisvės naujų lygių—gyvenančio viduje Derintojo atradimo ir susitapatinimo su juo. Patyrimas yra geras tada, kada jis išaukština grožio suvokimą, didina moralinę valią, plečia tiesos supratimą, didina sugebėjimą mylėti savo bičiulius ir tarnauti jiems, iškelia dvasinius idealus, ir aukščiausius žmogiškuosius laiko motyvus suvienija su viduje gyvenančio Derintojo amžinaisiais planais, kurie visi veda tiesiai į padidintą troškimą vykdyti Tėvo valią, šituo puoselėdamas dieviškąją aistrą surasti Dievą ir būti labiau panašiam į jį.

61. (1458.4)132:2.7 Gėris yra gyvas, santykinis, visada progresuojantis, būtinai asmeninis patyrimas, ir amžinai sąveikaujantis su tiesos ir grožio supratimu. Gėris yra surandamas suvokiant dvasinio lygio pozityvias tiesos vertybes, kurios turi, žmogiškajame patyrime, kontrastuoti su kita tokia neigiama dalimi—potencialaus blogio šešėliais.

62. (1458.6)132:2.9 Iki to meto, kada bus pasiektas Rojus, kylančiojo mirtingojo sugebėjimas savąjį aš sutapatinti su tikrosiomis dvasinėmis vertybėmis yra tapęs toks išplėstas, kad dėl to pasiekia gyvenimo šviesos turėjimo tobulumą. Tokia ištobulinta dvasinė asmenybė tampa taip visiškai, dieviškai, ir dvasiškai suvienyta su gėrio, grožio, ir tiesos teigiamomis ir aukščiausiomis savybėmis, kad nelieka jokios galimybės tam, jog tokia teisi dvasia mestų kokį nors potencialaus blogio negatyvų šešėlį, kada ją apšviečia begalinių Rojaus Valdovų dieviškosios šviesos tyrinėjantis švytėjimas. Visose tokiose dvasinėse asmenybėse, gėris daugiau nebėra dalinis, kontrastinis, ir palyginamasis; jis yra tapęs dieviškai užbaigtas ir dvasiškai pripildytas; jis priartėja prie Aukščiausiojo tyrumo ir tobulumo.

63. (1459.4)132:3.4 Atskleista tiesa, asmeniškai atrasta tiesa, yra žmogiškosios sielos aukščiausias pasitenkinimas; tokia tiesa yra materialaus proto ir viduje gyvenančios dvasios bendras kūrinys. Šitos tiesą suvokiančios ir grožį mylinčios sielos amžinąjį išgelbėjimą užtikrina tas alkis ir troškulys gėriui, kuris veda šitą mirtingąjį į tai, kad jis išsiugdytų vienintelio tikslo siekimą vykdyti Tėvo valią, surasti Dievą, ir tapti tokiam, kaip jis. Niekada nebūna konflikto tarp tikrojo pažinimo ir tiesos. Gali būti konfliktas tarp pažinimo ir žmogiškųjų tikėjimų, tikėjimų, kurie yra nuspalvinti prietarų, iškreipti baimės, ir valdomi siaubo, jog bus susidurta su naujais materialaus atradimo ar dvasinio vystymosi faktais.

64. (1460.1)132:3.8 Dvasinė evoliucija yra toks patyrimas, kada gėris yra pasirenkamas vis didesniu mastu ir savo noru, ir šitą pasirinkimą lydi lygiai toks pat ir besivystantis blogio galimybės mažėjimas. Kada yra pasiekiamas gėrio pasirinkimo ir tobulo sugebėjimo suvokti tiesą užbaigtumas, tada ima egzistuoti grožio ir šventumo tobulumas, kurio teisumas amžiams užkerta kelią tam, kad iškiltų net ir sampratos apie potencialų blogį galimybė. Tokia Dievą pažįstanti siela nemeta jokio abejojančio blogio šešėlio, kada veikia dieviškojo gėrio tokiame aukštame dvasiniame lygyje.

65. (1461.4)132:4.6 Romėnų kareiviui, kada jis vaikščiojo palei Tiberio upę, jis sakė: “Būk drąsus širdyje, o taip pat ir veikdamas. Išdrįsk įvykdyti teisingumą ir būk pakankamai didis, kad parodytum gailestingumą. Priversk savo žemesniąją prigimtį paklusti savo aukštesniajai prigimčiai taip, kaip tu paklūsti savo vadams. Gerbk gėrį ir aukštink tiesą. Pasirink tai, kas yra gražu, vietoje to, kas yra bjauru. Mylėk savo bičiulius ir siek Dievo iš visos širdies, nes Dievas yra tavo Tėvas danguje”

66. (1583.5) 140:8.31 Mokytojas nepasiūlė jokių kelių, kaip spręsti savo amžiaus ir bet kurio vėlesniojo amžiaus nereligines problemas. Jėzus norėjo išvystyti dvasinę įžvalgą į amžinąsias realybes ir skatinti iniciatyvą gyvenimo originalumui; jis rūpinosi žmogiškosios rasės išimtinai esminėmis ir nuolatinėmis dvasinėmis reikmėmis. Jis apreiškė tokį gėrį, kuris prilygsta Dievui. Jis išaukštino meilę—tiesą, grožį, ir gėrį—kaip dieviškąjį idealą ir amžinąją realybę.

67. (1728.4) 155:5.2 Nors pasaulio religijos turi dvigubą kilmę—natūralią ir apreikštą—tačiau kiekvienu metu ir bet kurioje tautoje turi būti sutinkamos trys skirtingos religinio atsidavimo formos. Ir šitie trys religinio akstino pasireiškimai yra tokie:

(1728.5) 155:5.3 1. Primityvioji religija. Pusiau natūralus ir instinktyvus akstinas bijoti paslaptingų energijų ir garbinti aukštesnes jėgas, iš esmės fizinės gamtos religija, baimės religija.

(1728.6) 155:5.4 2. Civilizacijos religija. Besivystančių rasių besivystančios religinės sampratos ir papročiai—proto religija—sukurtų religinių tradicijų autoriteto intelektuali teologija.

(1728.7) 155:5.5 3. Tikroji religija—apreiškimo religija. Viršgamtinių vertybių apreiškimas, dalinė įžvalga į amžinąsias realybes, pažvelgimas į Tėvo danguje begalinio charakterio gėrį ir grožį—dvasinė religija, kuri yra demonstruojama žmogiškajame patyrime.

68. (1738.4) 156:5.5 “Bet leiskite man jus įspėti, kad nepadarytumėte kvailystės mėgindami vieną troškimą pakeisti kitu ir tariamai aukštesniu troškimu vien tiktai žmogiškosios valios jėga. Jeigu jūs tikrai norėtumėte nugalėti mažesnės ir žemesnės prigimties pagundas, tuomet jūs turite pasiekti tokį dvasinio išsivystymo lygį, kuriame jūs realiai ir iš tikrųjų būsite išsiugdę tikrąjį susidomėjimą tomis aukštesnėmis ir idealistiškesnėmis elgesio formomis ir meilę toms aukštesnėms ir idealistiškesnėms elgesio formoms, kurias jūsų protas trokšta pakeisti žemesniais ir mažiau idealistiniais elgesio įpročiais, kuriuos jūs suvokiate kaip pagundą. Šitokiu būdu dvasinės transformacijos dėka jūs būsite išlaisvinti, vietoje to, jog vis daugiau jaustumėte perdaug didelę naštą apgaulingai slopindami mirtingojo troškimus. Tai, kas yra sena ir žemesnio lygio, bus užmiršta dėl meilės tam, kas yra nauja ir aukštesnio lygio. Visada grožis laimi prieš bjaurastį širdyse visų tų, kuriuos yra apšvietusi tiesos meilė. Naujos ir nuoširdžios dvasinės meilės išsiveržianti energija turi galingą jėgą. Ir vėl aš jums sakau, nepasiduokite blogiui, bet vietoje šito nugalėkite blogį gėriu.”

69. (1840.5) 167:6.6 Kada neįmanoma Dievo garbinti gamtos apsuptyje, tada žmonės turėtų padaryti viską, kas tik įmanoma, kad sukurtų grožio namus, patrauklaus paprastumo ir meniško išpuošimo šventyklas tam, kad būtų galima sužadinti pačias aukščiausias žmogiškąsias emocijas drauge su intelektualiu požiūriu į dvasinį bendravimą su Dievu. Tikrajam garbinimui tiesa, grožis, ir šventumas yra galingi ir veiksmingi pagalbininkai. Bet dvasinės komunijos neskatina tai, kada yra vien tik gausiai išgražinta ir perdėtai išpuošta žmogaus sudėtingo ir pretenzingo meno dėka. Grožis yra religingiausias tada, kada būna paprasčiausias ir labiausiai panašus į gamtą. Kaip gaila, kad mažieji vaikučiai savo pirmąjį įvadą į viešojo garbinimo sampratas turi gauti šaltuose ir nemieluose kambariuose, visiškai be jokio patraukiančio grožio ir visiškai neturinčiuose jokios užuominos apie gerą nuotaiką ir įkvepiantį šventumą! Vaiką supažindinti su garbinimu reikia atviroje gamtoje, o vėliau savo tėvus jis turi lydėti į viešus religinių susibūrimų namus, kurie bent jau materialiai yra patrauklūs ir meniškai gražūs, kaip ir tie namai, kuriuose jis gyvena kasdien.

70. (1950.4) 180:5.9 Dieviškosios tiesos gyvo lankstumo ir kosminio prisitaikymo prie kiekvieno Dievo sūnaus individualių reikalavimų ir sugebėjimo tą pačią filosofiją reikia suvokti anksčiau negu jūs galite tikėtis tinkamai suprasti Mokytojo nesipriešinimo blogiui mokymą ir praktiką. Mokytojo mokymas yra iš pagrindų dvasinis pareiškimas. Net ir jo materialių filosofijos poteksčių negalima sėkmingai nagrinėti nuošalyje palikus jų dvasinius tarpusavio ryšius. Mokytojo įsakymo dvasią sudaro bet kokios savanaudiškos reakcijos nesipriešinimas visatai, drauge su tikrų dvasinių vertybių: dieviškojo grožio, begalinio gėrio, ir amžinosios tiesos—energingu ir vis augančiu teisingų lygių pasiekimu, kad pažintumėte Dievą ir kad vis labiau panašėtumėte į jį.

71. (2043.1) 191:5.3 “Ramybė tebūnie jums. Visą savaitę aš laukiau, kad galėčiau vėl apsireikšti, kada jūs būsite visi, kad dar kartą išgirstumėte įgaliojimą eiti į visą pasaulį ir skelbti šitą karalystės evangeliją. Vėl aš jums sakau: Kaip į šitą pasaulį mane pasiuntė Tėvas, taip ir aš siunčiu jus. Kaip Tėvą apreiškiau aš, taip ir jūs iš tikrųjų apreikšite šitą dieviškąją meilę ne vien tiktai žodžiais, bet ir savo kasdieniu gyvenimu. Aš jus išsiunčiu į pasaulį ne tam, kad mylėtumėte žmonių sielas, bet vietoje šito, kad mylėtumėte žmones. Jūs turite ne vien tiktai skelbti dieviškuosius džiaugsmus, bet taip pat ir rodyti šitas dieviškojo gyvenimo dvasines realybes savo kasdieniame patyrime, nes jūs jau turite amžinąjį gyvenimą, kaip Dievo dovaną, įtikėjimo dėka. Kada jūs esate įtikėję, kada galia iš dangaus, Tiesos Dvasia, bus nusileidusi pas jus, tada savo šviesos jūs neslėpsite čia už uždarytų durų; jūs padarysite taip, kad Dievo meilė ir gailestingumas būtų žinomi visai žmonijai. Dabar iš baimės jūs bėgate nuo nepriimtino patyrimo faktų, tačiau, kada jūs tikrai būsite pakrikštyti Tiesos Dvasia, tada jūs drąsiai ir džiaugsmingai eisite pirmyn, kad pasitiktumėte naujus patyrimus skelbiant gerąsias naujienas apie amžinąjį gyvenimą Dievo karalystėje. Jūs galite šiek tiek palaukti čia ir Galilėjoje, kol atsigausite iš sukrėtimo pereidami nuo tradicionalizmo valdžios netikro saugumo į naująją tvarką, kurią sudaro faktų, tiesos, ir įtikėjimo į gyvojo patyrimo aukščiausias realybes, valdžia. Jūsų misija pasauliui remiasi tuo faktu, jog aš tarp jūsų gyvenau Dievą atskleidžiantį gyvenimą; remiasi ta tiesa, kad jūs ir visi kiti žmonės esate Dievo sūnūs; ir ją tikrai sudarys toks gyvenimas, kokį jūs gyvensite tarp žmonių—realus ir gyvas patyrimas to, kaip žmones jūs mylite ir kaip jiems tarnaujate, net ir taip, kaip jus mylėjau ir jums tarnavau aš. Tegul įtikėjimas atskleidžia pasauliui jūsų šviesą; tegul tiesos apreiškimo dėka praregi tos akys, kurias yra apakinusi tradicija; tegul jūsų kupina meilės tarnystė veiksmingai sunaikina tuos prietarus, kuriuos sukėlė neišprusimas. Šitaip suartėję su savo bičiuliais žmonėmis supratingos užuojautos ir nesavanaudiško atsidavimo dėka, jūs atvesite juos į Tėvo meilės išgelbstintį pažinimą. Žydai išliaupsino gėrį; graikai išaukštino grožį; indusai skelbia pasišventimą; toli esantys asketai moko didžiulės pagarbos; romėnai reikalauja ištikimybės; bet aš iš savo mokinių reikalauju gyvenimo, net ir tokio gyvenimo, kada su meile jūs tarnaujate savo sielos broliams materialiame kūne.”

72. 2047.5) 192:2.1 Kada jie baigė pusryčiauti ir tuo metu, kai kiti sėdėjo prie laužo, Jėzus linktelėjo Petrui ir Jonui, kad jie eitų su juo pasivaikščioti pakrante. Jiems einant, Jėzus tarė Jonui, “Jonai, ar tu myli mane?” Ir kada Jonas atsakė, “Taip, Mokytojau, iš visos širdies,” tada Mokytojas tarė: “Tuomet, Jonai, atsisakyk savo nepakantumo ir išmok mylėti žmones taip, kaip jus mylėjau aš. Savąjį gyvenimą pašvęsk tam, kad įrodytum, jog pasaulyje didžiausias dalykas yra meilė. Būtent Dievo meilė žmogų verčia siekti išgelbėjimo. Meilė yra viso dvasinio gėrio protėvis, viso to, kas yra teisinga ir kas yra gražu, pagrindas.”

73. (2076.5) 195:5.14 Religijoje, Jėzus gynė ir naudojo patyrimo metodą, net ir taip, kaip šiuolaikinis mokslas naudoja eksperimento metodą. Mes Dievą surandame dvasinės įžvalgos vedimo dėka, bet prie sielos šitos įžvalgos mes priartėjame meilės tam, kas yra gražu, dėka, siekdami tiesos, būdami ištikimi pareigai, ir garbindami dieviškąjį gėrį. Bet iš visų šitų vertybių, teisingas vedlys į tikrąją įžvalgą yra meilė.

74. (2077.7) 195:6.11 Pasakyti, jog protas “atsirado” iš materijos, tai reiškia nepaiškinti nieko. Jeigu ši visata būtų vien tik mechanizmas, o protas būtų neatskiriamas nuo materijos, tai mes niekada neturėtume bet kokio stebimo reiškinio dviejų skirtingų aiškinimų. Tiesos, grožio, ir gėrio sampratos nėra būdingos fizikai ar chemijai. Mašina negali pažinti, tuo labiau ji negali pažinti tiesos, trokšti teisingumo, ir puoselėti gėrio.

75. (2078.3) 195:6.17 Nuoširdus siekimas gėrio, grožio, ir tiesos veda pas Dievą. Ir kiekvienas mokslinis atradimas demonstruoja, kad visatoje egzistuoja tiek laisvė, tiek pastovumas. Atradėjas buvo laisvas, kad atrastų. Atrastas dalykas yra realus ir akivaizdžiai pastovus, kitaip nebūtų tapęs žinomas kaip toks dalyk-as.

76. (2078.7) 195:7.4 Amžinybės ir begalybės, tiesos, grožio, ir gėrio Rojaus vertybės yra paslėptos laiko ir erdvės visatų reiškinių faktuose. Bet tam, kad šitos dvasinės vertybės būtų pastebėtos ir matomos, iš dvasios gimusiam mirtingajam reikalinga įtikėjimo akis.

77. (2083.1) 195:9.5 Šiuolaikinis amžius atsisakys priimti tokią religiją, kuri neatitinka faktų ir nesiderina su tiesos, grožio, ir gėrio aukščiausiomis sampratomis. Išmuša toji valanda, kada reikia iš naujo atrasti šiandien iškraipytos ir kompromisinės krikščionybės tikruosius ir pirminius pamatus—Jėzaus tikrąjį gyvenimą ir mokymus.

78. (2087.2) 196:0.2 Žmogiškasis Jėzus Dievą matė tokį, kuris yra šventas, teisingas, ir didis, o taip pat ištikimas, gražus, ir geras. Visus šiuos dieviškumo požymius jis sutelkė į savo protą kaip “Tėvo danguje valią.” Jėzaus Dievas vienu ir tuo pačiu metu buvo “Izraelio Šventasis” ir “Gyvas ir mylintis Tėvas danguje.” Dievo kaip Tėvo sampratą pirmasis pateikė ne Jėzus, bet šią idėją jis iškėlė ir išaukštino iki didingo patyrimo, pateikdamas naują Dievo atskleidimą ir paskelbdamas, jog kiekvienas mirtingasis tvarinys yra šito meilės Tėvo vaikas, Dievo sūnus.

79. (2095.7) 196:3.23 Tiesos, grožio, ir gėrio idealizavimas ir mėginimas tarnauti tiesai, grožiui, ir gėriui nėra tikrojo religinio patyrimo—dvasinės tikrovės—pakaitalas. Psichologija ir idealizmas nėra religinės tikrovės ekvivalentas. Žmogiškojo intelekto projekcijos iš tikrųjų gali sukurti netikrus dievus—dievus, sukurtus pagal žmogaus atvaizdą—bet tikroji Dievo-sąmonė nėra tokios kilmės. Dievo-sąmonė yra viduje gyvenančioje dvasioje. Daugelis žmogaus religinių sistemų atsiranda iš žmogiškojo intelekto formulavimų, bet Dievo-sąmonė nebūtinai yra religinės vergovės šitų groteskiškų sistemų dalis.

80. (2095.8) 196:3.24 Dievas nėra tiesiog žmogaus idealizmo išradimas; jis yra visų tokių viršgyvulinių įžvalgų ir vertybių pats tas šaltinis. Dievas nėra hipotezė, suformuluota tam, kad suvienytų tiesos, grožio, ir gėrio žmogiškąsias sampratas; jis yra meilės asmenybė, iš kurios atsiranda visi šitie pasireiškimai visatoje. Žmogaus pasaulio tiesą, grožį, ir gėrį suvienija mirtingųjų, kylančių link Rojaus realybių, augantis patyrimo dvasingumas. Tiesos, grožio, ir gėrio vienybę galima įgyvendinti tiktai Dievą-pažįstančios asmenybės dvasiniame patyrime.

81. (2096.2) 196:3.26 Evoliucinis protas sugeba atrasti įstatymą, moralę, ir etiką; bet padovanotoji dvasia, viduje gyvenantis Derintojas, besivystančiam žmogiškajam protui apreiškia įstatymo suteikėją, viso to, kas yra teisinga, gražu, ir gera Tėvą-šaltinį; ir toks apšviestas žmogus turi religiją ir yra dvasiškai aprūpintas tam, kad pradėtų ilgą ir jaudinantį Dievo ieškojimą.

82. (2096.5) 196:3.29 Religinė įžvalga turi tą galią, jog pralaimėjimą paverstų aukštesniais troškimais ir nauju pasiryžimu. Meilė yra aukščiausias motyvavimas, kurį žmogus gali panaudoti savo kilime visatoje. Bet meilė, neturinti tiesos, grožio, ir gėrio, yra tiktai sentimentas, filosofinis iškraipymas, psichinė iliuzija, dvasinė apgaulė. Meilė visada turi būti iš naujo apibrėžiama morontinio ir dvasinio vystymosi vienas po kito einančiuose lygiuose.

83. (2096.8) 196:3.32 Kai kurių žmonių gyvenimas yra per daug didingas ir kilnus, kad nusileistų į tokį žemą lygį, jog būtų tiesiog tik sėkmingas. Gyvūnas turi prisitaikyti prie aplinkos, bet religingas žmogus savo aplinką pranoksta ir šitokiu būdu išsivaduoja iš dabartinio materialaus pasaulio apribojimų šitos dieviškosios meilės įžvalgos dėka. Šita meilės samprata žmogaus sieloje pagimdo tą viršgyvulinį siekį surasti tiesą, grožį, ir gėrį; ir kada jis iš tikrųjų juos suranda, tada būna pašlovintas jų glėbyje; jis būna prisigėręs to troškimo, kad gyventų jais, kad kurtų gėrį.

84. (2097.3) 196:3.35 Ir Dievo-sąmonė yra ekvivalentiška savojo aš integracijai į visatą, ir jos aukščiausiuose dvasinės tikrovės lygiuose. Bet kokios vertybės nesunaikinamas yra tiktai dvasinis turinys. Net ir tai, kas yra teisinga, gražu, ir gera negali žūti ir žmogiškajame patyrime. Jeigu žmogus išlikimo nepasirenka, tuomet išliekantis Derintojas tikrai išsaugo tas realybes, kurios buvo gimusios iš meilės ir buvo subrandintos tarnaujant. Ir visi šitie dalykai yra Visuotinio Tėvo dalis. Tėvas yra gyvoji meilė, ir šitas Tėvo gyvenimas yra jo Sūnuose. O Tėvo dvasia yra jo Sūnų sūnuose—mirtinguosiuose žmonėse. Kada viskas yra pasakyta ir padaryta, tada Tėvo idėja vis tiek yra aukščiausioji žmogiškoji Dievo samprata.

Spanish
Portuguese
French
Latvian
German
Finnish
Netherlands
Russian
Italian
Korean
Polish
Magyar (Hungarian)
Swedish
Estonian
Romanian
English

***